kaip lietuviai iš Kiyosakio mokėsi..

Po ilgos darbo dienos netikėtai suskamba telefonas: “BLC Centre 19h kažkokia paskaita apie e-commerce”. Seilė nutįsta iš karto, susimetu greit vėlyvus pietus į skrandi ir lekiu visu greičiu, kad tik spėčiau ir nepavėluočiau į e-commerce paskaitą. Bevažiuodamas dėlioju iš eilės klausimus, kokius užduosiu pranešėjui, nes jis turbūt bus specialistas ir sukūręs ne vieną savo projektą.

Prie BLC pagrindinio įėjimo susitinku su pakvietusiu draugu ir nekantriai trypdami lūkuriuojame, kol mus pakvies. Taigi, prisistato gero veido jaunuolis ir kviečia mus sekti paskui jį. Pakeliui kelios lakoniškos frazės. Sulaukus atsakymo į klausimus apie pranešimo temą ir patį pranešėją sulaukėm gan įtartino atsakymo: “Pamatysit viską patys” (Tokie atsakymai paprastai nežada nieko gero).
Tuo metu prie mūsų dar prisijungė pridusę dar du mano kolegos. Iš karto pamačiau jų ištįsusius veidus. Pasidomėjus, kas nutiko, gavau gan tiesmukišką atsakymą: “Mes čia jau buvom! Plauna smegenis kaip galima lengvai uždirbti” Susidomėjimas, atvedęs mane į BLC, iš karto kažkur pranyko, o kadangi jau buvom atsisėdę, tai išeit kaip ir nemandagu būtų buvę.

Skeptiškai nusiteikęs žiūriu į lubas ir laukiu, kol pasibaigs neprasidėjęs pranešimas. Taigi, pranešėjas išsišiepęs iki ausų piešia lentoje visokiausius linksmus veidelius ir pasakoja nejuokingus (mum) anekdotus, o taip žingsnis po žingsnio užverbuodamis dalį auditorijos (Buvau net sunerimęs kaip žmonės lengvai pasidavė ir be jokio kritiškumo įsinėrė apie pranešėjo pasakojimus apie lengvą darbą ir milijonus, kurie tiesiog laukia jūsų).

Po įžanginės dalies iš karto perėjo prie Kiyosakio. Kaip jis jam pakeitė jo gyvenimą. Kaip visiškai pasikeitė požiūris į pinigus. Kaip atrado gyvenimo džiaugsmą. Ech… tas Kiyosakis šių laikų puspročių, tinginių ir visokiausių žąsinų išganytojas. Tik jis žino tiesiausią kelią į Olimpo viršūnę. Tikras Dziausas..
Važiuojam toliau. Taigi, Olegas visiškai pasitikėdamas, kad auditoriją jau prigavo pradeda dėstys pasenusias Kiyosakio teorijas apie pasaulio surėdymą. Paišo lentoje keturias skirtingas žmonių grupes: Samdomi darbuotojai (80%), Smulkus ir vidutinis verslas (15%), Investuotojai ir stambus biznis 5% pasaulio žmonių (Kolega gerai pastebėjo, kad apie bedarbius nei žodžio). Deja, tai yra seniai žinoma tiesa ir nereikia jokio Kiyosakio, kad tą suprastum. Ilgai pasakoja apie pensijų blogį ir kaip reikia pačiam pasirūpinti savimi, o ne kaip tikėtis pagalbos iš kitų (Pasitikintis tonas ir dar vakar iš valyklos pasiimtas kostiumas auditorijai daro dar didesnį įspūdį).
Ypač įstrigo viena dalis, kai tikėdamas tuo ar ne pasakojo kaip smulkūs ir vidutiniai verslininkai dirba per parą 25h. Tuo norėdamas pabrėžti, kad dirba labai daug ir nelieka laiko niekam daugiau. O tuo metu už manęs sėdėjusi moteris aiškino jaunesnei savo kompanionei, kad paroje yra tik 24 valandos.

Po 1h tuščių kalbų apie žadamus milijonus sugebėjo užsiminti konkrečiau ir apie tą milijoninį verslą. Taigi, užsiregistruoji portale ir tau NEMOKAMAI (ĮSIVAIZDUOJATE?!) sukuria e-shop’ą, kuriuo JŪS galėsite pardavinėti visokiausias “paklausias” prekes, o nuo to imsite procentą. Plius gausite procentą nuo kiekvieno žmogaus, kuri pakviesite į šį biznį! Wau! Nesuvokiamai paprastas verslas. Beprotiškai fantastiškas verslas! Ir kodėl taip nedarė nei vienas dabartinis milijonierius? Juk tai taip paprasta. Ech…

Visi išėjom su didelėm kritiškom šypsenom, o po to jos dar padidėjo, kai tas mūsų milijonierius (pranešėjas) įsėdo į seną Peugeot markės automobilį. Beliko tik alaus išgert už nevykusiai praleistą vakarą.